Taigi, nespėjo praeiti net 3 (!) pilni naujų metų mėnesiai, o aš jau galvoju apie tikslus, kuriuos sau kelsiu 2021. 😀
Taip jau gavosi, taip išėjo – net neabejoju, kiekvienam pasitaiko paleisti kontrolę ir pasiduoti rutinos srautui, o kartais… tiesiog pasiduoti. Metai baigėsi be didesnio atsipalaidavimo, darbų krūvos nemažėjo (sakyčiau, kaip tik – augo akyse), apie kažkokį ramų ir jaukų tarpušventį negalėjo būti nė kalbos. Na, kalba, tiksliau – vidinis monologas – buvo, jis tik ir gelbėjo, kai ruduo pasitaikė labai derlingas darbais, projektais ir įsipareigojimais. Tada sakiau sau – na truputį palauk, – juk ateis šventės ir niekam nieko nebereikės bent laikinai, bent tas kelias dienas. Juk kasmet galima truputį numuilinti tą tarpušventį, anyway – nelabai kas nori imtis rimtų darbų tokiu metu. Tai nežinau, ar pandemija, ar kitos priežastys, bet taip ir neteko pamimbinėt ilgiau tarp mišrainių, sofos ir teliko. Atitinkamai ir nauji metai užklupo visai nepasiruošusią, iki kaklo įklimpusią į senus darbus.
Žinau žmonių, kurie sakytų man: na ir kas, kad pasikeitė vienas skaitmuo – juk fiziškai ir emociškai joks esminis pokytis neįvyko, vien dėl to, kad žemė užbaigė dar vieną maratoną aplink saulę. (maratonininkai ir kiti bėgikai – neįsižeiskit ir nepradėkit manęs edukuot kas yra maratonas ir kas nėra. Nenoriu nieko žinot apie bėgimą, o jums – gero vėjo :D).
Ir išties, kai pagalvoji – anoks čia mailstounas, et, pašaudėm fejerverkais, pasriaubėm šampaniuko ir tiek žinių. Yra tikrai tiesos tame pragmatiškame požiūryje į tokias ir panašias šventes. Kita vertus, man, trumpų distancijų bėgikei (iš pasąmonės vis lenda tos bėgimo metaforos, nors tu ką) net ir vieni metai yra labai, labaiiii ilgas laiko tarpas. Jei nekreipsiu jokio dėmesio į kalendorinių metų pabaigą / pradžią, gali pasidaryti labai sunku ištverti ir nesiblaškyti į šalis, ieškant naujų stimulų, naujų projektų, naujų idėjų. Dabar jau pradedu suprasti, kad blaškymasis (šiame kontekste a.k.a. smalsumas ir žingeidumas, naujų iššūkių paieškos) dažniau kenkia, nei padeda, ir ilguoju laikotarpiu niekaip neprisideda prie gero gyvenimo kūrimo ar patyrimo. Turiu didelę siplnybę bėgti praktiškai paskui kiekvieną žibantį naują dalykėlį, pametus viską, ką buvau pradėjusi iki tol. Bet kai kurie dalykai, kai kurios idėjos negimsta labai greitai. Dažnai idėją paversti kūnu prireikia nemažai laiko, pastangų, ir kitų žmonių įsitraukimo. Tai kaip nepasiduoti impulsui bėgti laukais pasileidus plaukus, kai tų galimybių kasdien randasi šimtais? Nuolat sau priminti, kas yra svarbu ir ko noriu apskritai šiame gyvenime. Iš to išplaukia visi kiti atsakymai, priežastys ir valios pastangos – o jų reikia mažiau, kai labai aiškiai suvoki, kam ir kodėl kažką darai.
Tai dėl to nauji metai (kaip ir gimtadienis – gerai, kad jis atsitinka metams įpusėjus, tai labai gražiai sudalina laiką į lygias dalis) man yra asmeninė šventė. Žinoma, faina ir iki paryčių tūsinti kokiam nors vakarėlyje su draugais, arba romantiškai netūsinti dviese, arba dar kaip nors išradingai švęsti (kalnuose, pajūry, požemiuose?), bet svarbiausias ir maloniausias aspektas vistik yra skirti bent pusdienį (bet geriau – visą dieną) sau ir pareflektuoti, kas įvyko per tuos metus, o vėliau – pagalvoti, kuria linkme noriu eiti toliau, kur investuoti laiką ir pastangas. Kadangi tarpušvenčio atostogos šiemet manęs neištiko, bandžiau visame kame pasivyti pati save ir visus įsipareigojimus, tai ir metų pradžia buvo tokia labiau gaudanti kvapą, nei pasirengusi daryti kažkokias apžvalgas ar viltingai svajoti. Bet žinote ką? Geriau juk vėliau, nei niekada, tiesa? Todėl metus pradedu dabar. Užbaigiau visa, ką laikiau praėjusių metų darbais, pasiėmiau savaitės trukmės atostogas ir pagalvojau apie tikslus.
O dabar – sau ir jums – pasidalinsiu tuo procesu. Gal ką nors įkvėps pergalvoti savo reikalus (juk nebūtinai tą reikia daryti tik sausio pirmą), gal įkvėps pradėti planuoti ar kelti sau tikslus, o gal tiesiog bus geras atskaitos taškas man, metų pabaigoje pasižiūrėti, ar tikrai nuėjau ten, kur norėjau eiti metų pradžioje. Pati dažniausiai visa tai darau raštu (duh, juk rašau DABAR), ir jums rekomenduoju tą patį – kas neužrašyta, tas dažnai linkę išgaruoti. Ir nereikia man pasakoti apie fenomenalias atmintis ar kitus stebuklus. Užrašytas mintis smegenys priima rimčiau, nei tik pagalvotas ir paleistas ar padėtas į tam tikrą lentynėlę. Įprastai paskiriu lapą (ar kelis) planuoklio pradžioje ar pabaigoje – o jei nenoriu, kad pernelyg smalsios svetimos akys kryptų ten, kur jų niekas nekvietė, tai tuos lapus užlankstau arba išplėšusi įsidedu į šoninę kišenėlę.
Tai štai, prie reikalų:
PRAĖJUSIŲ METŲ APŽVALGA
Svarbiausia – žinoti, nuo ko pradedi. Dėl to pabandau pereiti chronologiškai visus metus ir prisiminti, kokie svarbūs dalykai įvyko (sauį, vasarį ir t.t.). Išskiriu įvykius, atsitikimus ar procesus, kuriais didžiuojuosi (ar elementariai džiaugiuos), ir tuos, kurie galbūt nedžiugino ar net trukdė – nuo jų bus lengviau atsispirti ir pasitikrinti, ar nauji (atnaujinti) tikslai ir siekiai atliepia tuos geruosius. Į visiškas detales neinu, dažnai jų ir neprisimenu, tiesiog mėginu nepraleisti, nepamiršti svarbiausių. Na, ir atskiriu asmeninį (santykių, gerbūvio ir kt.) ir dalykinį gyvenimą – tai svarbu, norint kuo aiškiau pamatyti tam tikrus dėsningumus ir šiaip, dėl konkretumo. Nors bendrai paėmus galvoju, kad neįmanoma dirbtinai nukapoti gyvenimo į dalykinį (darbinį), asmeninį ir t.t. – visos sritys yra persipynusios, vieną kartą pirmauja viena, kitą kartą – kita; tobulu atveju ilguoju laikotarpiu atsiranda tam tikras visų svarbių sričių balansas. Tačiau kai kalbame apie tikslus, siekius ir norus, geriau tų sričių nemaišyti ir galvoti apie kiekvieną atskirai.
Grįžtu iš lyrinio nukrypimo ir rašausi.
Kuo didžiuojuos ar džiaugiuos per 2020 metus:
- Surengiau parodą
- Tapau mėgiamo žurnalo bendraautore
- Sukūriau knygą
- Suorganizavau (pasisekusią) išvykstamąją strateginę sesiją
- Paleidau 12GM puslapį ir pirmą viešą 12GM tiražą
Kas nelabai patiko 2020-uose:
- Įsitraukti į projektus, kuriuose reikia įgyvendinti svetimas idėjas (kad ir kokie faini jie bebūtų)
- Stumti laiką beprasmiškai (serialai, skrolinimas ir panašūs), kad tik išvengčiau veiklos, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių gąsdina
- Į savo idėjas per daug nepasigilinus įtraukti žmones, kuriems jos nėra labai svarbios (atvirkščias pirmo punkto variantas)
- Savigrauža bimbinėjant, kad nesiimu ko nors produktyvesnio
Na, sąrašas nemenkas. Pasikapsčius galima būtų prirašyti ir daugiau, bet ir tiek jau pakanka, kad būtų galima darytis tam tikras išvadas. Arba tiesiog pasidžiaugti.
SVARBŪS DALYKAI
Dabar, kai jau pagalvojau, kas tokio svarbaus (malonaus ir nelabai) įvyko mano gyvenime per praėjusius metus, galima truputį atsitraukti ir galvoti apie konceptą, t.y. vertybes. Kokiais principais man svarbu vadovautis? Kuo noriu gyventi kasdien? Iš ko sprendžiu, kada diena buvo gera, o kada – ne itin?
Iš esmės vertybes sufleruoja jau tai, ką surašiau anksčiau, t.y. dalykai, kuriais džiaugiuosi, ir dalykai, kurie tą džiugesį mažina. Pagal tai, ką žmogus išskiria kaip svarbius ir gerus įvykius/aspektus, o ką – kaip blogus, jau būtų galima spręsti ir iš šalies apie vertybinį pamatą. Bet geriausiai vistik tai matosi iš vidaus, t.y. kiekvienam asmeniškai. Nes diagnozuodami kitus visada viską perleidžiame per savo subjektyvius akinius (rožiniai ar juodi jie bebūtų), ir rezultatas galiausiai gaunas šleivokas.
Taigi, Kas man svarbu?
- Kūrybos, saviraiškos laisvė
- Laisvė planuoti ir valdyti savo laiką
- Įkvėpti ir skatinti kitus veikti (kartu?)
- Būti ir jaustis atsakinga už visa, ko imuosi
AUDITAS
Dabar, kai jau turiu susirašiusi mane džiuginančius ir nedžiuginančius 2020 metų nutikimus ir vertybes, kurios man garantuos gerą (dalykinį) gyvenimą, imsiu ir palyginsiu tuos du sąrašus. Kodėl reikalingas palyginimas? Kartais į dalykų, kuriais džiaugiamės, sąrašą prasprūsta tokie, kuriais džiaugiamės labiau iš pareigos (nes jaučiame, kad turėtume, mums to reikėtų ar to tikėtųsi kiti žmonės). Tai šituos zuikius sugaudyti lengva būtent audituojant – nes visa, kas džiugina, turėtų akivaizdžiai atliepti įvardintas vertybes. Jeigu norisi pritempinėti, ieškoti paaiškinimų, tai jau ženklas, kad reikėtų gerai pagalvoti, ar tai yra išties svarbu MAN.
Pavyzdžiui, turiu gebėjimų ir įgūdžių išreikšti idėjas vizualiai ir verbaliai, t.y. sudizaininti pavidalą kam nors, sukurti iliustraciją arba parašyti daugiau mažiau taiklų tekstą. Šie įgūdžiai (ar gebėjimai) man leidžia įgyvendinti kūrybinius sumanymus. Kartais savo, o kartais ir kitų žmonių. Visada atsiranda progų ir galimybių prisidėti prie svetimų idėjų įgyvendinimo, ir rezultatas gali būti geras – dėl to gali kilti pagunda rašyti tą rezultatą į pasiekimų sąrašą (prieš kurį laiką taip ir darydavau). Ir viskas su tuo gerai, jei tokie pasiekimai išties džiugina. Bet ką vienu metu pastebėjau aš – kad tų “vertų džiaugtis” darbų sąrašas susidaro lyg ir netrumpas, bet iš tikrųjų didelio džiaugsmo nejaučiu. Ir to nesupratau tol, kol nepasakiau sau, kas man išties svarbu – kaip paaiškėjo, vienas iš svarbiausių gero gyvenimo aspektų man yra galimybė kurti ir turėti saviraiškos laisvę. Kai įsitrauki į kitų žmonių sumanymus, nebe tiek daug laiko ir energijos lieka saviems – o savų idėjų turiu daugybę, nors vežimu vežk. Tai štai, atlikus tokį auditą, pamažu pradėjau lengviau sakyti ne įvairiems pasiūlymams ir kvietimams. Nes nujaučiu, kuo tai bagsis ir iš ko tai atims laiką.
Žinoma, tai nereiškia, kad reikia pulti į kraštutinumus ir visiškai atsisakyti bet kokio bendradarbiavimo, ar įsitraukimo į tam tikrus kitų projektus ir užduotis. Aš vis dar noriai naudoju savo gebėjimus ir įgūdžius ne tik savo kūrybiniams projektams (tarkime, kad ir darbe), bet, jeigu jie man nesilygiuoja su asmeniniais, tai nerašau jų į metinį pasiekimų sąrašą vien dėl skaičiaus. Be audito tą pastebėti būtų buvę gana sudėtinga, o atitinkamai ir naujų metų siekiai bei tikslai projektuotųsi visai kita linkme (nebūtinai labai naudinga ar tinkama man).
Kaip geriausia pasidaryti auditą?
- Pasitikrinti, ar visi pasiekimai, užfiksuoti sąraše, atitinka įsivardintas vertybes.
- Pasitikrinti, ar aišku, kokių vertybių nesilaikymas iššaukė nedžiuginančius rezultatus (pavyzdžiui, svetimų idėjų įgyvendinimas disonuoja su kūrybos ir saviraiškos siekiu – greičiausiai dėl to ir nedžiugina, net jei rezultatas būtų labai geras). Jeigu kažkurį nedžiaugsmą sunku priskirti kuriai nors vertybei, greičiausiai kažkur plaukioja dar neužrašyta, taigi, reikia gerai pagalvoti ir papildyti vertybių sąrašą.
KĄ DARYSIU ŠIEMET
Praėjusių metų apžvalga padaryta, vertybės aiškios, auditas sudėliojo visus taškus ant i – vadinasi, galime jau po truputį žiūrėti pirmyn ir galvoti apie tikslus naujiems metams. Labai patartina nebandyt iškart sugalvot ką ir kaip, išspręsti visų smulkmenų ir pašalinti kliūčių, nes bus sunku išsikelti sau įkvepiančius tikslus. Aš, pavyzdžiui, galiu labai užsiparinti įsileidus į nesibaigiantį overthinkinimą, kai, pradėjus galvoti apie konkretų siekį (pavyzdžiui, knyga), atsitokėju gūglindama ką nors labai nutolusio nuo pradinės minties (bagažinės dviračiui). Nes pradedu galvot apie šimtus dalykų, kuriuos reikės įveikti ar išspręsti, norint pasiekti tą tikslą, tada ką nors pagūglinu, tada pagūglinus asociacijų pagalba prisimenu ką nors lengviau suvaldomo ir pragmatiško ir taip visai netyčia pabėgu nuo gąsdinančių minčių ar iššūkių. Tai geriau ton pusėn net neiti.
Tačiau reikėtų šitoj vietoj pabrėžti ir tai, kad nereikia pernelyg atitrūkti nuo žemės. Jeigu pernai man pavyko sukurti knygą, tai jau šiemet labai norėtųsi sukurti visas dvi (taigi tobulėjam, žmonės, kamon!). Bet po to prisimenu, kad tos knygos idėją nešiojausi ir gryninau vienus metus, o per antrus suteikiau jai fizinį pavidalą. Vadinas, šiems metams tikrai turėtų pakakti ir vienos knygos – ir tai turėtų būti nemenkas patobulėjimas.
(knyga čia tik kaip pavyzdys – lygiai taip pat galima galvoti ir apie visus kitus siekius).
Žodžiu, apie tikslus galvojame taip: nepersistengiant, bet kad vis dar įkvėptų; nelendant į detales ir į visokius “o kas, jeigu…”; atsispiriant nuo šių metų refleksijos ir asmeninių vertybių.
Lyrinis nukrypimas: būna, užmatau ar išgirstu fainų, kūrybingų, įdomių žmonių pasisakymus tikslų kėlimo / planavimo tema neigiamai – tarsi pats procesas bandytų įsprausti žmones į per mažus, nepatogius rėmus ir visaip kaip nukarpyti sparnus. Bet juk… tikslus išsikeliame kiekvienas sau, PATYS! Jei gerai padarom namų darbus, žinom, kas mums yra svarbu ir sugebame atskirti kitų žmonių lūkesčius (dažnai TIK įsivaizduojamus), tai išsikelti tikslai tikrai neturėtų pernelyg varžyti ar riboti. Taip pat neturėtų varžyti ir iš tų artimų vertybėms tikslų išplaukiantys planai, darbotvarkės, užduotys ir galų gale rutina. Tačiau visai kas kita, kai tikslai keliami ar darbų sąrašai sudaromi tik dėl to, kad “taip reikia” ar kad smegenis spaudžia fantazija, kad yra labai cool būti nuolat užimta (-u) – tada anksčiau ar vėliau pradės darytis ankšta.
Mano šių metų tikslai visiškai atliepia tai, ką įvardijau kaip pasiekimuis 2020 – noriu įgyvendinti bent vieną asmeninį kūrybinį projektą (iš kelių konkrečiai apibrėžtų idėjų), vystyti 12GM veiklą ir pan. Svarbu, kad tikslai būtų kiek įmanoma konkretesni (įgyvendinsiu kūrybinį projektą -> įgyvendinsiu idėją X), nes tik iš konkrečiai apibrėžtų siekių bus įmanoma planuoti atskiras užduotis ir žingsnelius.
KO NEDARYSIU ŠIEMET
Anksčiau šio klausimo niekad sau neužduodavau. Bet lygiai taip pačiai ir nelyginau pasiekimų su nedžiuginančiais dalykais – ir pirmyn judėjau daugiau apgraibomis, intuityviai, nelabai kryptingai. Kas iš esmės nėra labai blogai, tik šiek tiek palėtina teigiamus, pozityvius procesus.
Dėl to verta dar kartą pasižiūrėti į blogąjį praėjusių metų sąrašą, peržiūrėti dar kartą vertybes, kurias įrašiau kaip sau svarbiausias, ir užrašyti sau priminimą: ko nenoriu daryti? (t.y. ko vengsiu, kad daugiau laiko ir energijos liktų siekiams)
Man šiuos dalykus išskirti gana lengva, nes suprantu, kurias silpnybes visuomet palikdavau daugiau mažiau savai eigai – t.y. tas pats anksčiau minėtas naujų įdomybių vaikymasis pametus galvą. Todėl šiais metais sau žadu nepulti į kiekvieną naują projektą stačia galva (nesakau, kad nepulsiu visai, svarbu pirmiau pagalvoti ir įvertinti visus už / prieš). Kadangi žinau, kad lengva nebus, tai kol kas apsiribosiu šiuo “draudimu”. Jei tik pavyks išvengti tokių netyčinių nedžiuginančių projektų, jausiuos nemažai nuveikusi 😀
KĄ DARYTI SU LIKUSIAIS
Gali būti, kad susirašius tikslus ir vengtinus dalykus, vertybes ir praėjusių metų apžvalgą, staiga iš atminties iškils koks nors pamirštas projektas, idėja, darbas – kurį lyg ir reikėtų įsirašyti į šių metų sąrašus. Arba – galbūt norisi susirašyti daugiau vengtinų dalykų. Pati irgi turiu tokių užmirštuolių, bet jų į pagrindinius sąrašus nepildžiau – man rodos, ne veltui jie buvo primiršti. Galbūt per daug vienu metu galvoj visko buvo; bet jei nėra vietos galvoj užtektinai svajojant apie siekius, tai ar atsiras laiko įgyvendinti visus tuos papildymus?
Todėl rekomenduoju ir jums visus tokius papildinius pasižymėti kažkur šalia. Kad jie būtų padėti į atsarginę lentynėlę, iš kurios, susiklosčius palankioms aplinkybėms, galima būtų lengvai ištraukti į pirmą planą. O blogiausiu atveju – pagalvoti metams pasibaigus, ar tikrai pasigedome tų “tarsi reiktų”?
GALIMYBĖS IR NEPLANUOTI NUTIKIMAI
Na ir paskutinis akcentas, prieš užtvirtinant išsikeltus tikslus ir pradedant planuoti pavienius žingsnelius link jų įgyvendinimo: svarbu prisiminti – visuomet turi laisvę nukrypti nuo plano. Žinoma, reikia turėti ir laikytis tam tikros disciplinos, vien tam, kad apskritai išjudėtume iš starto linijos. Bet pasitaikius puikiai galimybei jos negriebti, nes rankos laikosi įsikibusios pirminio plano – truputį kvaila. Tų galimybių, savaime suprantama, gali pasitaikyti ne viena ir ne dvi. Kaip atskirti, dėl kurios verta koreguoti savo planus ar net tikslus, o dėl kurios – neverta net piršto pajudinti? Prisiminti savo vertybių sąrašą! Jei ta nauja galimybė atliepia įsivardintas vertybes ir gal net labiau, nei metų pradžioje išsikelti tikslai – gal visai gera mintis bent apsvarstyti krypties ar kurso pasikeitimus. Juk tie pasikeitimai nebus labai drastiški, nes vistiek viskas sukasi aplink tas pačias vertybes – tad tikėtina, kad priešinga kryptimi pasukti neprireiks.
Štai ir visas procesas! Man jis padeda suvaldyti nerimastingą nenusėdėjimą vietoje, susikaupti ir pasirinkti kryptis, kuriose savo energiją, gebėjimus ir laiką panaudosiu prasmingiausiai. Tikiuosi, bent truputį padės ir jums.
Įkvepiančios savaitės,
Sandra
