Knygos anotacija:
Romanistai, poetai, dramaturgai, dailininkai, filosofai, mokslininkai ir matematikai pasakoja, kaip įveikia daugumą kliūčių, kad galėtų dirbti kaip tinkami – keldamiesi anksti arba ilgai vakarodami; mėgaudamiesi spurgomis ar vonia, be saiko gerdami kavą ar ilgai vaikštinėdami. Thomasas Wolfe’as rašė stovėdamas virtuvėje, Jeanas-Paulas Sartre’as rydavo koridaną, Descartesas mėgo gulinėti lovoje, anthiny Trollope’as kiekvieną rytą prieš eidamas į darbą užsibrėždavo parašyti tris tūkstančius žodžių (250 žodžių kas penkiolika minučių per tris valandas).
Puikiai parengti, kupini išsamių detalių ir anekdotų 161 įžymaus žmogaus dienos ritualai įkvėps kiekvieną.
Nesu tikra kodėl, bet įsivaizdavau, kad knygoje bus daug vizualo, infografikų ar panašios medžiagos. Galbūt internetuose matyti tam tikrų žmonių darbotvarkės infografikai sumaišė protą. Tai galite įsivaizduoti mano nusivylimą, kai ją atsivertus nieko panašaus neradau. Neradau net bullets’ų! Šakės! Įsivaizdavau gausianti struktūruotą, greitai įsisavinamą ir suvirškinamą informaciją, o gavau praktiškai grožinį tekstą (taip galvojau pradžioje, iš dalies buvau teisi). Nieko nepadarysi, knygą pirkau, o ne skolinausi – teks skaityti. Ir perskaičiau perskaičiau gana greitai, nes knygutė maža ir nelabai stora, parašyta lengvai skaitomu stiliumi.
Ir pasakysiu – pirminiai lūkesčiai (tiesa, niekuo neparemti) nublanko, nes buvo įdomu ir net gal naudinga! Link pabaigos jau pradėjo darytis nuobodoka, nes atrodė, kad ritualai ar pomėgiai ima kartotis, nors pasakojama apie realius, tikrus, skirtingus žmones.
Tikėjausi gauti progą šiek tiek nusižiūrėti nuo daug pasiekusių, kūrybingų ir žymių žmonių, galbūt net pasivogti vieną ar kitą darbotvarkės organizavimo principą, bet perskaičiusi gavau žymiai daugiau. Supratau, kad nepaisant aplinkybių, jei turi tikslą ir juo degi, tai niekas nesutrukdys jo siekti. Nesvarbu – turi darbą, nesusijusį su kūryba, ar turi pilną laisvą dieną; esi įsipareigojusi (-jęs) šeimai, ar visą savo laiką gali skirti vien tik sau; įkvėpimo mūzos aplanko kasdien ar tik kas trečią jaunatį. Jei turi kokių nors svajonių ar tikslų – surask jiems laiko pagal savo gyvenimo aplinkybes. Negali kurti dieną? Kurk naktį! Darbas išsunkia ir nebegali skirti laiko niekam kitam? Susirask paprastesnį darbą! Trūksta įkvėpimo, ir rezultatai nedžiugina? Dirbk vistiek – kad būtum pasiruošusi (-ęs), kai tas įkvėpimas trinktels. Žodžiu, mažiau pasiteisinimų ir daugiau pastangų + darbo. Skamba teisingai ir ne visuomet maloniai 😀
Dar vienas įspūdis, palikęs perskaičius knygą, – kad labai daug sėkmingų kūrėjų intensyviai ir fokusuotai tedirba pusę dienos. Tai nereiškia, kad likusį laiką nedirba visai – tik paskirsto jį visai kitoms veikloms. Verta apmąstymų idėja, ypač dabartiniame kontekste, kai vis daugiau kalbama apie 4 darbo dienų savaitę. Žinoma, 4 fokusuoto darbo valandos per dieną nelygu keturių darbo dienų savaitei, bet čia verta prisiminti apie tai, kiek ilgai galime išlaikyti sutelktą dėmesį ir ties kelinta darbo valanda produktyvumas pradeda mažėti. Ir kelti sau bei kitiems adekvačius lūkesčius (mane asmeniškai ši mintis kiek raminančiai veikia, nes 4 valandos per dieną skamba labai įveikiamai, net kai turi ir kitų darbų ar įsipareigojimų).
Galiu rekomenduoti perskaityti kiekvienam, kuris nors kartą yra naudojęs pasiteisinimą (taigi, beveik visiems :D) – daryčiau, jei turėčiau laiko, bet…
Kai kuriuos keistus, juokingus ar tiesiog įdomius įpročius pasižymėjau ir noriu pasidalinti:
– L. van Beethovenas kėlėsi su aušra ir prieš pradėdamas dirbti kiek padykinėdavo. Pusryčiams būdavo kava, kurią pats itin rūpestingai ruošdavo – nusprendęs, kad puodelyje turi būti lygiai šešiasdešimt kavos pupelių, dažnai jas skaičiuodavo po vieną.
– Kierkegaardas žvalumą palaikydavo kava, kurią iškart po vakarienės paprastai gerdavo su stiklu chereso. Israelis Levinas, kuris buvo jo sekretorius 1844 – 1850 m., pamena, kad Kierkegaardas turėjo “bent penkiasdešimt skirtingų lėkštučių ir puodelių rinkinių, bet tik po vieną indą iš kiekvieno rinkinio”. Prieš serviruodamas kavą, Levinas turėdavo pasirinkti puodelį bei lėkštutę ir paaiškinti savo pasirinkimą Kierkegaardui.
– Franklinas savo Autobiografijoje pateikė garsiąją schema, nurodančią, kaip pasiekti “moralinės tobulybės” laikantis trylikos savaičių plano. Kiekviena savaitė būdavo skiriama tam tikrai dorybei: santūrumui, švarai, saikingumui ir t.t. Savo nusižengimus šioms dorybėms jis žymėdavosi kalendoriuje.
– Tuomet laiką skirdavo, anot jo paties, Viduržemio jūros jogai, t.y. eidavo pietinio pogulio, trukdavusio vos penkias minutes. (apie J. Miro)
– Savo dienoraštyje jis rašė: “Jėzus Kristus iš kapo duobės pakilo labai anksti, todėl, manau, ir mes turime keltis anksti.” (apie J. Edwards)
– Kartą jis net buvo sugalvojęs įsitaisyti mechanizmą, padėsiantį nepramiegoti: “Pagalvojau, kad man reikėtų specialaus dizaino lovos. Tarkime, man patraukus virvelę pakiltų lovos vidurys, o kartu ir aš. Galiausiai lova išmestų mane ant grindų. Taip, kadi r per prievartą, padaryčiau sau didelę paslaugą.” (apie J. Boswell)
– Be to, jis turėjo Nesugriaunamą planą – įmantrią ir pompastišką motyvacinę kalbą ir ataskaitą, kurią pats sau parašė 1763-ųjų spalį. Plane gausu trumpesnių ir ilgesnių nutarimų netingėti, nepamiršti “prigimtinio žmogaus orumo”, reguliariai mankštintis ir kitų sudėtingų įžvalgų. Boswellas rašo: “Gyvenime nemažai sunkumų; tuo galite būti tikri. Niekad to nepamirškite ir tuomet jie bent jau nenustebins.”
– Kuo daugiau kasdienio gyvenimo detalių galime patikėti pastangų nereikalaujančiai automatizuotai sistemai, tuo labiau išlaisviname savo aukštesniojo proto galias. Nėra nelaimingesnio žmogaus už tą, kurio vienintelis įprotis – neryžtingumas. Kuriam kiekvienas cigaro prisidegimas, arbatos puodelis, kėlimasis, ėjimas miegoti ir kiekvieno darbo pradžia – tai ne kas kita, o tik valios pastangų išraiška. (William James)
– Savo autobiografijoje Christie prisipažino, kad net parašiusi dešimt knygų savęs nelaikė “tikra rašytoja”. Pildydama įvairius dokumentus, kuriuose buvo prašoma nurodyti profesiją, jai į galvą niekada neateidavo niekas kitas, kaip tik parašyti “ištekėjusi moteris”.
– Jei jie sakydavo: “Gerai, šiandien mums reikia dešimties televizijos ir penkių radijo reklamų, taip pat dviejų skelbimų. Tai tavo šiandienos užduotis”, jis atsakydavo: “Gerai.” Užsidarydavo duris, o po valandos viską būdavo padaręs. Tada likusį laiką dirbdavo savo darbus: rašydavo laiškus, eilėraščius. Bet, žinoma, apie tai niekas nežinojo. Jie manė: “Jis bus užimtas visą dieną.” Tačiau Dickey buvo toks protingas ir greitas, kad galėdavo viską padaryti. (apie James Dickey)
– Amerikiečių dailininkas ir iliustratorius kasdien pabusdavo penktą ryto ir iki pusės septynių kapodavo malkas. (N. C. Wyeth)
– Taip pat patikrindavo šūsnį laiškų, kuriuos gaudavo kiekvieną dieną,, spręsdamas, kuriuos laiškus, kvietimus, dovanas ir žurnalus mesti į “laiko kapsulę” – vieną iš šimto 25 x 46 x 36 cm rudų kartoninių dėžių, kurios būdavo užklijuojamos, datuojamos, nunešamos į sandėliuką ir iškart pakeičiamos identiška tuščia dėže. Sau pasilikdavo arba kam nors atiduodavo mažiau nei procentą visų šių nuolat jam siunčiamų ar perduodamų siuntinių. (A. Warhol)
– Nėra vieno vienintelio būdo, o šia tema per daug pliauškiama. Esi kas esi, nesi Fitzgeraldas ar Thomasas Wolfe’as. Rašai atsisėsdamas ir rašydamas. Nėra tam tikros vietos ar laiko – ieškai to, kas tinka tau, tavo prigimčiai. Kaip kiti dirba, kokia yra jų disciplina – tai nesvarbu. Jei jis ar ji nėra disciplinuoti, jokia “palanki” magija nepadės. Visa gudrybė – rasti (ne vogti) laiko ir kurti fikciją. Jei istorija ateina, tu parašai ją – esi teisingame kelyje. Galiausiai kiekvienas atranda savo kelią. Tikroji mįslė, kurią reikia išspręsti, esi tu pats. (Bernard Malamud)
Ką iš šios knygos išsinešu – tai padrąsinimą, kad nėra vieno teisingo būdo pasiekti užsibrėžtų tikslų ar tiesiog produktyviai leisti dienas. Veikia tai, kas veikia būtent man, su mano ypatybėm ir aplinkybėm. Ir nėra jokio reikalo nuolat žvilgčioti per petį, mėginant pasitikrinti, ar tikrai teisingai susidėliojau darbotvarkes. Pasidairyti aplink verta tik tuo atveju, kai pritrūksta idėjų ar įkvėpimo.
Balas: 9/10 (vieną atėmiau vien dėl to, kad antroje knygos pusėje pradėjo rodytis, kad kartojasi – gali būti, kad kartojosi, nes daug žmonių naudoja labai panašius darbo, kūrybos ir produktyvaus gyvenimo principus).
P.s. Internetinėje parduotuvėje skaičiau nelabai gerų atsiliepimų apie knygos kokybę. Išties, lapai jos tokio, eeee, laikraštinio popieriaus. Bet skaitymui tas netrukdo. Įrišimas – klijuotas, bet man pavyko perskaityti neišplėšus nė vieno puslapio.
Produktyvių dienų,
Sandra
