(IR KĄ DARYTI, KAD VEIKTŲ?)
Šiandien (normalūs) žmonės nupuošia eglutes, paslepia dekoracijas po lovomis (ar jūs turit geresnių vietų kalėdinėms dekoracijoms saugoti?) ir galutinai šviežiu žvilgsniu pasižiūri į platų naujų metų horizontą. Mano eglutė dar stovi visa graži, bet tik dėl to, kad truputį tingiu – jaučiu, kad reikės dar kelių dienų prisiruošti ri ją nupuošti. Ir prisiekiu, nieko bendro su tuo, kad dar ne visai jaučiuos pasiruošus išeiti iš tos tarpinės tarpšventinės ir šventinės būsenos, kur jau nebegalioja jokie senų metų įsipareigojimai ir reikalai, o nauji dar nepradėjo galioti 😀
Na, bet anksčiau ar vėliau teks sugrįžti į realybę ir šiek tiek nykų sausį. Nors man jis paskutinius kelis metus gana intensyvus (praėjusių metų rezultatų aptarimai, metiniai veiklos aptarimo pokalbiai ir kiti svarbūs reikalai), bet, lyginant su visa beprotybe, lėkimu, šventėmis ir žmonių kiekiu gruodį, VISTIEK sausis atrodo palyginus ramiai.
Metų pradžia neišvengiamai diktuoja poreikį bent truputį apgalvoti tai, kai pir ką veiksiu visus metus, ko sieksiu ir kaip atrodys mano gyvenimas. Na, gal ne pati metų pradžia, kiek bendrai ore sklandanti idėja – nes tikrai kiekvieno aplinkoje atsiras labai užsidegęs žmogus, prisirašęs kokius tris lapus įvairių tikslų ir rezoliucijų. (jei tokio žmogaus pasidairę nematote, gali būti, kad tas žmogus – jūs!)
Gaila tik, kad metų eigoje (nors dažniausiai metams besibaigiant, nes reguliariai sugrįžti prie šio didingo sąrašo ryžtasi tikrai ne kiekvienas) paaiškėja, kad bent dalis, o kartais – ir visi tikslai, reikalai ir iššūkiai liks neįgyvendinti. Šiaip savaime kažko atsisakyti, nuspręsti nebedaryti ar pasiekti mažesne apimtimi nėra labai blogai. Priklauso, žinoma, nuo požiūrio ir didesnio vaizdo bei norų, bet pasaulis tikrai neapsiverčia nuo to, ar nubėgai 5 km, ar ne. Bet yra vienas BET (visada yra!). Tokie “nepasiekti” tikslai atneša nusivylimą savimi, o kartu su juo – nenorą imtis kažko naujo ar džiaugtis mažais dalykais, mažais žingsneliais ir progresu.
Tai kas čia ne taip? Ar išvis reikia nieko sau nežadėti ir nekelti nei tikslų, nei lūkesčių? Tiesa, matyt, kaip visada slypi kažkur per vidurį. Tobulėti, kažko siekti tikrai reikia (kitaip gali apkerpėti ir pavirsti kelmu), tik nepersistengiant. Aišku, tą padaryti nėra lengva. Ypač jei tikslus sau keli dar neišblėsus šventiniam haipui. Mano rekomendacija būtų skirti visą sausio mėnesį tikslų kėlimui, planavimui ir perplanavimui. Taip pasiliksime sau laiko sugrįžti į protą ir apgalvoti daugmaž racionaliai, kaip ir ką norime daryti ateinančių metų eigoje. Na ir tuo pačiu pasistengti nepakliūti į pernelyg optimistinių naujametinių rezoliucijų spąstus, kuriuose jau užprogramuota nesėkmė ir nusivylimas.
Na, o kad jau sutarėm (juk sutarėm, tiesa?) duoti sau duoti kelias dienas – savaites tikslų ir rezoliucijų užtvirtinimui, kviečiu dar kartą peržiūrėti savo sąrašus ir kritišku žvilgsniu įvertinti, ar tik nepapulsime į 3 didžiausius spąstus, kurie praktiškai garantuos, kad metams baigaintis (ir vėl) lauks nusivylimas:
1. KARDINALŪS PASIKEITIMAI
Šitas tikrai turi būti numeris vienas priežasčių, kodėl nepavyksta pasiekti išsikeltų tikslų, sąraše. Mano kažkur jau minėti 5 km, drastiški išvaizdos (suprask, svorio) ir kiti pokyčiai tikrai gali ištikti. Bet greičiausiai neatsitiks. Todėl, kad rašant ar apie juos svajojant skamba gražiai, bet niekada, na, beveik niekada svajojant negalvojame apie tai, ko prireiks, norint tų pokyčių pasiekti. Todėl, kad neturime reikiamų įpročių, įgūdžių ir apskritai patirties. O kai užgriūna realybė ir paaiškėja, kad norint pasiekti tą kardinalų pokytį metų pabaigoje, reikės ir kardinaliai kitaip elgtis ir gyventi kone KASDIEN, įkarštis išblėsta.
Ambicingi tikslai yra gerai, jų reikia, bet ne visur ir ne visose srityse. Jau tikiuosi išėjo iš mados tas nuolatinis “išeik iš komforto zonos”, nes šitą siūlymą geriau palikti adrenalino fanatikams. O visiems kitiems galbūt verta kažkurioj srity pabandyti bent šiek tiek praplėsti komforto zonos ribas (geriausia ten, kur jau yra įdirbis, tam tikri reikalingi įpročiai, žinios, įgūdžiai) – čia ir bus gera vieta ambicingiems tikslams. O visur kitur, ypač naujose žemėse, geriau nepersistengti ir norėti ko nors bent truputį daugiau ar geriau, nei yra dabar.
Tad jei iki šiol visai nebėgiojau, tai gal geriau kelti tikslą išmėginti bėgiojimą ir atrasti sau tinkamą tempą ir dažnį? Jei iki šiol visai nesportavau, tai vietoje tikslo 4 kartus per savaitę prakaituoti sporto klube geriau kelti sau tikslą apskritai daugiau judėti ir atrasti tinkamą judesio/sporto rūšį? Jei iki šiol per metus perskaitydavau 1 knygą, tai gal verčiau nekelti tikslo šiemet perskaityti 50 knygų, o geriau planuoti atrasti laiko paskaityti bent 10 minučių kasdien?
Manau, vieno ambicingo ir daug pastangų reikalaujančio tikslo gali būti per akis. O gali užtekti ir kelių ne tokių ambizingų, bet vistiek skatinančių siekti ir tobulėti, tikslų. Svarbu atsižvelgti ir į startinę poziciją, t.y. nuo kurio laiptelio pradedu. Ir mėgautis procesu, kiekvienu žingsniu ir savo daromu progresu.
2. JUODA – BALTA MĄSTYMAS, ARBA NESĖKMĖS BAIMĖ
Šis manau tiesiogiai siejasi su pirmu punktu, nes ypač išryškėja, kai keliami grandioziniai ir daug jėgų, pastangų, laiko ir kitų resursų reikalaujantys tikslai. Bet gali pasireiškti lygiai taip pat ir mažesniuose dalykuose. Juoda – balta mąstymas įsijungia tada, kai taikome sau neadekvatų lūkestį būti vienokiais ar kitokiais, palaikyti tam tikrą elgesį VISADA be išimties. Gal kam bus staigmena, bet tobulų žmonių nėra – ir ypač netobuli tie, kurie labai norėtų prieštarauti šiai minčiai 😀
vadinasi, jei tikiuosi, kad visada išlaikysiu tam tikrą elgesį, kokybės lygį ir pan., iškart programuoju save nesėkmei. O jai ištikus, apims tokia vidinė gėda ir nejaukumas, kad nesinorės prie to grįžti visai. Pavyzdžiui, išsikėliau tikslą daugiau judėti ir sportuoti. Atradau patinkančias treniruotes. Vaikštau į jas 2 k/savaitę. Nors ir patinka, bet vis dar kaskart reikia valios pastangų į jas nueiti, nes tiesiog dar neturiu susiformavusio įpročio ir šiaip. Jei neįjungtume valios pastangų, tai gal niekad neišliptume iš lovos. Anyway, grįžtant prie temos – vieną savaitę buvau komandiruotėje, tad praleidau treniruotes. Grįžus prastai jaučiaus, tad praleidau dar vieną savaitę. Tada nutiko šventės, ir per jas niekas nesportavo. Long story short – jau kokį mėnesį nevykdau savo pažado sau daugiau judėti / sportuoti. Galima čia jau dėti tašką ir laikyti, kad pažadas ir tikslas neįvykdytas. Arba galima lyg niekur nieko nueiti kitą savaitę ir tęsti, ką pradėjau. Na ir kas, kad nemažai praleidau. Tai juk nieko nekeičia? Be to, praleistas treniruotes pakeičiau kita judesio forma, ir taip išvengiau saviplakos, kuri gali atmušti bet kokį norą tęsti tai, kas pradėta.
Ši dalis ypač svarbi formuojant naujus įpročius, o jie dažnai figūruoja naujametinėse rezoliucijose. Tad neplakime savęs dėl laikino atkryčio ar retkarčiais ištinkančios tinginystės. 1 visuomet daugiau už 0 – ir geriau džiaugtis dėl 1, nei graužti save dėl to, kad 1 yra mažiau už 5. (jei pagavot mano mintį. Truputį tingiu plačiau plėstis :D)
3. VIDINIO POREIKIO AR NORŲ NEATITINKANTYS TIKSLAI
Na, šitas kaip ir savaime aiškus. BET… jeigu pasiduodame socialiniam spaudimui būtinai būti super duper tikslus keliančiomis, nuolat tobulėjančiomis ir kažką veikiančiomis asmenybėmis (net jei konkrečiu momentu taip nesijaučiame), tai tikėtina, kad bent kažkiek šiuo metu madingų temų gali nepastebėtai imti ir praslysti į tą naujametinį sąrašą. Ir nebūtinai dėl to, kad mums patiems jie labai rūpi ar yra svarbūs.
Kad ir tas pats išėjimas iš komforto zonos, ar šiuo metu madingesnis nušvitimas (juk žinote, apie ką aš?), ar daugmaž visada madingas busy busy busy bee įvaizdis. Viskas gerai, jei tos madingos temos išties atitinka vidinį poreikį – bet taip yra toli gražu ne visada. Galų gale, gana greitai pasimatys, kiek iš tiesų norisi vienų ar kitų dalykų, nes kai ateis laikas įjungti valios ir kitas pastangas, tai be stipraus vidinio noro gali neužtekti kuro.
Žinoma, nevertėtų supainioti sunkumų ir vidinių dvejonių susidūrus su tais sunkumais, kai imamės kažko naujo ar didesnio nei iki šiol, ir to, kad konkretus siekis išties nelabai turi ryšio su tikrais norais ir poreikiais. Pirmuoju atveju nevertėtų pasiduoti po pirmos kliūties. Na, o antruoju – visai normalu sustoti ir nemėginti įgyvendinti kažkieno kito vizijų ir svajonių. Bet tą skirtumą galime pastebėti tik mes patys, jei pakankamai pažįstame save, gebame reflektuoti ir pripažinti sau kartais nemalonius dalykus (net jei jie – apie mus pačius!). Tad prieš galutinai užantspauduojant šių metų siekių sąrašiuką, siūlau dar kartą savęs paklausti – ar visa, kas yra šiame sąraše, yra jame dėl to, kad to noriu AŠ, ar dėl to, kad būtų labai cool (ir atrodytų kietai kitų vertinime), jei tai pasiekčiau?
Tai tiek. Savo naujų metų tikslų ir užduočių sąrašą pradėjau ne nuo tikslų, o nuo norų. Tada pasidarė labai paprasta išsikelti tikrai vertus tikslus ir žymiai lengviau į jų sąrašą neįtraukti visų, kuriuos tiesiog būtų faina padaryti (nes laikas – ne begalinis resursas).
Man atrodo, jau esu pasiruošusi nupuošti eglutę ir išties pradėti 2022. O kaip jūs?
Įkvepiančio sausio,
Sandra.
