Anądien kolektyve diskutavome apie atostogas, jų naudą, trukdžius ir gebėjimą atsijungti visiškai iš darbinio, dalykinio pasaulio ir persijungti į pilnai poilsinį režimą. Deja, tenka pripažinti, kad tokių iš pažiūros paprastų dalykų ne kiekvienam pavyksta pasiekti. Gana dažnai su tuo ir panašiais dalykais susiduriu, todėl noriu pakalbėti apie nepakeičiamumą, arba tiksliau – nepakeičiamumo iliuziją.
Kažkada, prieš daug metų, kuomet dar tik pradėjau ragauti darbinį gyvenimą, buvo dar ganėtinai plačiai taikoma (ir atvirai deklaruojama) taisyklė: nepakeičiamų nėra! Kas nors nepatinka? Durys štai ten, o už jų – gyva eilė norinčių TAVO vietos. Labai gali būti, kad tokie pasakymai ir deklaracijos gajesni nekvalifikuotose darbo vietose, nes tokioms išties pamainą surasti nėra itin sudėtinga (greitas naujo darbuotojo įvedimas ir išankstinių žinių ar įgūdžių poreikio nebuvimas ir darbdavį mažiau įpraeigoja stengtis išlaikyti žmones savo darbo vietose ilgai). Gali būti, kad to pasitaiko ir dabar. Norėčiau tikėti, kad nebepasitaiko, bet suprantu, kad ne idealiam pasaulyje gyvename. Taigi. Darbovietėse, kur nesibodima tokių ir panašių frazių, galios pusiausvyra dažniausiai yra darbdavio pusėje. Darbuotojas, norėdamas išlaikyti savo darbo vietą, turi lyg ir kažkaip ypatingai stengtis ir dirbti, kad visgi iš lengvai pakeičiamo taptų nepakeičiamu (kiek labai verta dėti pastangas ir siekti kažko daugiau kompanijoje, kuri nevertina tų, kurie kuria didesnę ar mažesnę vertę – atskiras klausimas).
Neteisinga tikriausiai būtų teigti, kad VISI BE IŠIMTIES kažkuriuo savo gyvenimo momentu buvo paveikti šitos frazės: nepakeičiamų nėra. Bet iš to, ką matau šiandien savo aplinkoje, atrodo, kad visgi ji yra giliai įsišaknijusi, net jei to ir nenorėtume pripažinti. Patys žodžiai ar jų reikšmė tikrai nėra nei teigiama, nei neigiama (arba tiksliau, ir teigiama ir neigiama vienu metu). Didžiausias klausimas, kokią reikšmę jiems suteikiame mes, ir kokias išvadas iš to pasidarome. O čia ir išlenda didžiausios grožybės. Neneigsiu, kad ir pati vis dar kartais papuolu (nors vis labiau stengiuosi nebepapulti) į šituos spąstus.
Tiek dirbant sau, tiek ir būnant kokios nors komandos dalimi, turi 2 pasirinkimus, jei nori tapti nepakeičiamu (-ma). Viena kryptis – įgyti ir susiformuoti tam tikrų įgūdžių, kompetencijų lygį ir (ar) jų rinkinį, kuriam prilygtų labai maža dalis kitų žmonių. Kompetencijos ir įgūdžiai gali sietis tiek su asmeninėmis, bendrosiomis savybėmis (empatija, orientacija į rezultatą, komunikabilumas ir pan.), tiek ir su specifinėmis, dalykinėmis žiniomis. Nei viena, nei kita nėra įgijama lengvai ir greitai. Kaip tik dėl to ir susiformuoja tam tikras nepakeičiamumas. Pavyzdžiui, jei esi vienintelė (-is) biomedicinos mokslų daktarė (-as) šalyje, gebanti (-s) charizmatiškai ir labai paprastai komunikuoti savo dalyką, tai tikrai drąsiai galima sakyti, kad esi nepakeičiama (-s). Na, bent jau toje šalyje, kurioje esi vienintelė (-s). Arba jei esi viena (-s) iš 25 proc. geriausių specialisčių (-tų) kurioje nors srityje ir turi papildomų savybių / žinių / įgūdžių, kurie labai pasitarnauja tavo veikloje (darbe). Tokiu atveju irgi neperdėtume sakydami, kad esi nepakeičiamas (-ma). Būdama (-s) tokio aukšto ir išskirtinio lygio specialiste (-u), tikriausiai žinai savo vertę ir daugeliu atvejų gali rinktis su kuo dirbti, kam, ir kokiomis sąlygomis.
Bet egzistuoja ir aternatyvi buvimo nepakeičiama (-u) kryptis, ir ji yra ne tokia žavinga, kaip pirmoji. Šiuo atveju nepakeičiamumas siejasi ne tiek su išskirtinumu ir laisve, kiek su apribojimais ir tam tikru įsipančiojimu. Kaip? Pasvarstykime.
Ar esi bent kartą savo gyvenime pagalvojusi (-ęs): o kas, jei ne aš […padarys kažką]? Jei taip – sveikinu. Tikriausiai tą kartą pakliuvai į nepakeičiamumo iliuziją (belieka tikėtis, kad joje vis dar neplaukioji). Matai, kai išties esi nepakeičiama (-s), dėl tam tikrų ypatybių, kurias aptariau aukščiau, tai iki tokio klausimo greičiausiai neprieisi (nes paklausa tavo gebėjimams yra didesnė, nei yra pasiūla). Ir visai kitaip su iliuziniu nepakeičiamumu. O jis susiformuoti gali dėl įvairių aplinkybių:
DARBO ORGANIZAVIMAS (PLANAVIMAS)
Kuo mažiau planuoji, tuo sunkiau įjungti kitus žmones ar jiems perduoti savo veiklas / užduotis. Dirbant komandoje ir nepraktikujant planavimo (užimtumo, darbuotojų skaičiaus, užsakymų ir pan), dažniausiai visa našta ir pasekmės nuleidžiamos ant tų, kurie atlieka konkrečias užduotis (t.y. ne vadovauja). Tuomet ir iškyla iliuzija “tai jei nepadarysiu aš, viskas žlugs”. Atrodytų, sprendimas paprastas: planuoti. Bet čia ir yra sunkiausia – nes reikia daryti nemažai išankstinių veiksmų ir prevencijos. Geras planavimas ir organizavimas praktiškai net nesimato (tiksliau, geras rezultatas yra tas, kurio nesimato ar nesijaučia). Tuo tarpu, jei šioje srityje nėra nuosekliai dirbama, tai pasimačius blogiems rezultatams jau vėlu ką nors pakeisti. Gali tik imtis planuoti ir organizuoti, kad išvengtum panašių situacijų ateityje, o dabartines pasekmes teks išsrėbti bet kokiu atveju.
KOMUNIKACIJA
Kam yra tekę bent trumpai dirbti komandoje, manau, net nesiginčys apie išsamios ir nuolatinės komunikacijos naudą. Bet gali susidaryti klaidingas požiūris apie tai, kad komunikacija nėra labai svarbi, kai kažką dirbi viena (-s). Tas kažkas gali būti individualiai daromas projektas (nors šiaip esi komandos dalis), gali būti individuali veikla ar verslas. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai bus poreikis vienam ar kitam vaidmeniui pasitelkti ir kitus žmones (ar jiems tave pavaduoti). Paprastai ir trumpai nupasakoti viską, ką, kaip, kodėl ir kada darai, gali būti sudėtinga, kai jau yra prikaupta daug praktikos, įvykių ir nutekėję daug vandens. Todėl tampi nepakeičiama (-u) ne dėl kažkokių ypatingų įgūdžių ar kompetencijų, o tik dėl to, kad niekur nėra užrašyti ar sužymėti procesai, svarbūs veiklos aspektai, klausimai, procedūros. Kuriuos, jeigu tik išrašytume, su daugiau ar mažiau pastangų perprastų ir kiti žmonės.
GEBĖJIMAS DELEGUOTI
Gebėjimas deleguoti labai siejasi su dviem pirmais aspektais, bet turi ir savų niuansų, dėl kurių šį gebėjimą ir išskyriau kaip atskirą, dar vieną, aplinkybę, prisidedančią prie nepakeičiamumo iliuzijos. Ypač tai pasireiškia, kai darai daug visko vienu metu (esi žmogus – orkestras), ar turi keletą gana skirtingų atsakomybių (pavyzdžiui, kokie nors rutininiai darbai maišosi su kūrybiškų sprendimų reikalaujančiais, strateginiais ir kitokiais uždaviniais). Kadangi pati (-s) taip sėkmingai žongliruoji skirtingomis užduotimis ir daug ką išsiaiškini be išorinės pagalbos, tai delegavimą įsivaizduoji nebent kaip procesą, kuriame ateina tavo klonas ir jau iškart žino, ką ir kaip daryti, ir jūs net nepersimetę puse žodžio, kažkaip tarsi savaime dalijatės darbus ir atsakomybes. Realybėje yra kiek kitaip. Reikia įdėti laiko ir pastangų deleguojant (ir tai prisideda prie dabartinio krūvio), reikia deleguojant iškart koreguoti savo lūkesčius (t.y. nesitikėti savo klono) apie to kito žmogaus gebėjimus ir įpročius, ir, žinoma, turėti adekvačius lūkesčius galutiniam rezultatui. Ir jeigu šitos užduotys dar nepakankamai sunkios, tai viską vainikuoja faktas, kad, kaip ir planavimo ar komunikavimo atveju – rezultatai ateis tik po kurio laiko. Todėl, jei nelabai gebi deleguoti, paslysti ant nepakeičiamumo iliuzijos – vienas juokas.
PASITIKĖJIMAS APLINKINIAIS
Įvairūs psichologiniai ir sociologiniai tyrimai jau nekart atskleidė, kad apie save esame linkę galvoti geriau, nei apie kitus. Tai yra faktas, ir jei norite su tuo ginčytis – labai tikėtina, kad būtent taip ir galvojate, tik nedrįstate pripažinti net sau patiems. Kas iš to? Ogi tai, kad su tokiu kognityviniu šališkumu labai lengva įpulti į nepakeičiamumo iliuziją. Nes niekas kitas kažko nepadarys taip pat gerai (tobulai, nuostabiai), kaip aš. Niekas man neprilygsta kuriant vieną ar kitą rezultatą – kas, bent iš dalies, gali būti teisinga. Visi esame skirtingos individualybės ir bent šiokių tokių skirtumų atliekant užduotis ir kuriant rezultatą tikrai reikėtų tikėtis. Klausimas tik, ar tikrai tie skirtumai tiek svarbūs, kad reikėtų viską daryti būtent taip, kaip tą darau aš? Ir ar aš tikrai darau taip jau tobulai, ar palyginę VISUS šioje srityje dirbančius žmones, atrastume ir darančių bent kažką geriau? Tai tuomet ar nevertėtų ir man nustoti save įsivaizduoti kaip vienintelį nepakartojamą tobulybės etaloną, ir priimti ir kitokius kitų žmonių sukurtus rezultatus?
PAGALBOS PRAŠYMAS
Oi, sunki tema. Mes juk visi tokie išdidūs, laisvi ir nepriklausomi (ar bus prieštaraujančių?), o pagalbos prašymas žmogų tarsi ir sumenkina. Parodo, kad jis kažko negali / nesugeba / nenori padaryti vienas pats. O kur dar buvimo skolingu jausmas, tiesa? Niekas nenori likti skolingu, tad geriau visai neprašyti pagalbos. Be to – kam aš čia užkrausiu aplinkinius savo prašymais – visi juk tiek pat ar daugiau užimti. Daug patogiau ir maloniau tikėti, kad esui nepakeičiama (-s). Gal labai daug nesiplėsiu šiame klausime, nes ir knygų jau yra nemažai prirašyta ta tema, pasakysiu tik tiek: nebūkime tiek pasikėlę, kad pagalbos paprašyti mums būtų ne lygis. Žmonės išties yra geranoriški ir mielai padės (nes ir mes juk mielai padedame, kai kam nors prireikia). O jei ir negalės padėti – tikrai pasisakys. Tad kas blogiausio gali nutikti?
NUOSTATOS IR SAVIVERTĖ
Kas bus, jei atsitraukus išties paaiškės, kad ne tokia (s) jau nepakeičiama (-s) esu? Gal mane ims greitai ir pakeis? Gal visi pamatys, kad tie darbai, kurių ėmiausi, nes “kas kitas jei ne aš juos padarys”, išties nebuvo tokie jau svarbūs? Tikriausiai sugrius pasaulis, mano veikla (kai dirbu sau) arba darbovietė (kai esu komandos dalis). Arba – kas tikriausiai yra dar blogiau – sugrius iliuzija apie mano išskirtinumą ir nepakeičiamumą. Šioje vietoje galiu kiek noriu pasakoti, kad išties nei pasaulis sugriūna, nei ištinka kiti kataklizmai, bet garantuotai suprasi ir priimsi tai tik tada, kai išgyvensi pati (-s) realiomis sąlygomis. Ilgą laiką gyvenau su nepakeičiamumo iliuzija ir buvau jau gerokai nusivariusi nuo kojų, kai vieną kartą tiesiog nusprendžiau išjungti telefoną (darbinį) dviems savaitėms atostogų metu (koks įžūlumas). Ir žinote ką? Ogi nieko baisaus neatsitiko. Žinoma, gyvenimas nesustojo, problemos radosi, bet taip pat ir išsisprendė, o mano požiūris apsivertė aukštyn kojom (nuo to nepradėjau dirbti prasčiau ar būti vertinama blogiau).
KOMANDINĖ KULTŪRA
Jeigu komandoje vyrauja arba yra toleruojamas požiūris, kad pailsėsim, kai numirsim, kad miegas tik silpniems, ir kad mes čia nesergame, neatostogaujame ir neimame laisvadienių, tai praktiškai garantuotai visi be išimties yra nepakeičiami. Ne išties nepakeičiami, o vien tik dėl to, kad priima ir kartu įgyvendina truputį iškreiptą produktyvumo ir noro kalnus nuversti versiją: aukodami savo gerą emocinę, fizinę ir psichologinę būklę. Kaip darbiniai arkliai, kurie, nunarinę galvas tempia arklą per visas vagas, į kurias juos nukreipia vadeliotojas – ir neužduoda jokių klausimų (kodėl, kam, ar man ir kitiems to tikrai reikia?). Labai sunku surasti (ir pakeisti) tokį arklį. Bet klausimas išties yra tik vienas – ar tikrai nori juo būti?
Įsipainioję į nepakeičiamumo iliuziją, žmonės užsisuka kaip voverės labai greitame ir varginančiame rate: nesugeba atsitraukti nuo savo veiklos, verslo ar darbinių atsakomybių ne tik pasibaigus darbo dienai, bet ir savaitei ar net išvykę atostogauti. Išskyrus, žinoma, tuos, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių sąmoningai renkasi laikinai įtemptą darbotvarkę (dažniausiai siekdami kokio nors aiškaus ir konkretaus tikslo) ar iš pašaukimo nuolat kažką dirbančius ir kuriančius žmones. Iš jų dažniausiai neišgirsi tokių frazių, kaip “nesugebu atsijungti nuo darbo”, “norėčiau galėti bent kartą atsitraukti ir išties pailsėti” ir panašių. Ir visai kitokia energija sklinda iš tų, kurie gyvena šiokia tokia fantazija, ir tikriausiai labiau įsivaizduoja, nei yra nepakeičiami.
Tad, jei turėjai kantrybės ir smalsumo tekstą perskaityti iki šios vietos, kviečiu užduoti sau klausimą: ar kartais neplaukioju nepakeičiamumo iliuzijoje? Ir išjungti kompą, telefoną ir darbines mintis tada, kai eini ilsėtis.
Linkiu būti išties nepakeičiamais ten, kur jums svarbu ir ten, kur tikras nepakeičiamumas duoda didžiausią grąžą.
Prasmingos savaitės,
Sandra
