Knygos anotacija:
„Homo Office” – ironijos kupinas pasakojimas apie darbą ir vidinius demonus. Personažai ir situacijos sukurti iš autentiškų asmenybių ir žinomų organizacijų. Bėgimas į darbą ir atgal, technologijų diktatas, depresija, priklausomybė nuo kvaišalų ar maisto – riba, už kurios gali laukti tiek pražūtis, tiek išsigelbėjimas. Tai pasakojimas apie klaidas, be teisingų atsakymų.
Atrodytų, darbuotojai dabar lengvai derina darbą ir asmeninį gyvenimą, yra gerbiami, tad nei mokyklose, nei universitetuose mūšiams neruošia ir karo technikųnemoko. Visgidirbantys organizacijose žino, kad kovos taktika ir strategija svarbu, o įkalinimui grandinių jau seniai nebereikia. Literatūros žanras leidžia giliaiatverti įmonėspjūvį, ironiškai interpretuoti vadybos teorijas. Autorė rėmėsi dabartinių lyderių ir jų įkurtų įmonių – „Amazon”, „Apple”, „Tesla”, „Senukai” kultūra ir darbo principais.
Tai pirmasis romanas apie toksišką darbo aplinką Lietuvoje.
Pagaliau! Knyga apie ofisą, arba tiksliau, darbą ir darbo kultūrą. Lietuviškai. Lietuvės autorės.
Kažką lyg esu lietuviško skaičiusi anksčiau, bet nesužavėjo (nebaigiau skaityti). Vos pamačiusi šios knygos reklamą, labai jos laukiau ir norėjau paskaityti. Ir… nenusivyliau. Tik gavau ne visai tai (arba ne tik tai), ko tikėjausi. bet apie viską iš eilės.
Pirmosios romano dalies veiksmas vyksta didelės organizacijos viduje. Organizacijos, kuriai nesvetima toksiška vidinė kultūra, arši “kolegiška” konkurencija, nuolatinis spaudimas ir varžybos ir mobingas (labai išpopuliarėjusi tema pastaruoju metu). Pasakojimas prasideda Evelinai tapus tos didelės organizacijos CEO. Skamba gražiai, bet lapas po lapo atskleidžiami visi darbiniai užkulisiai, aplinkybės ir sąlygos, kuriomis herojė ir pasiekė dabartinę poziciją – ir sąlygos, kuriomis ją turi išlaikyti. Tad gražus pirminis paveikslėlis po truputį bliūkšta ir tamsėja. Kažkurioje vietoje (netoli nuo pradžios, tikrai dar neįpusėjusi) padėjau knygą į šalį ir puoliau gūglinti tiek autorę, tiek knygos pristatymus spaudoje. Bendras romano kontekstas, darbinė čia kuriamų personažų elgsena ir principai buvo daugiau mažiau atpažįstami (t.y. turintys sąsajų su mano pažįstama realybe), bet kai kurios detalės pasirodė gana specifiškos ir stiprios. Knygos anotacijoje rašoma, kad “personažai ir situacijos sukurti remiantis autentiškomis asmenybėmis ir žinomomis šiuolaikinėmis organizacijomis”, o pati autorė taip pat yra turėjusi nemažai patirties vadovaudama tarptautiniame versle, todėl panašu, kad visa, kad rašoma, nėra gryna, absoliuti fantazija.
Įpusėjus knygą, buvo kiek neramu, ar visa istorija nenuslys lengviausiu keliu, kur veikėjai po didesnių ar mažesnių sukrėtimų staiga “pasveiksta”, kardinaliai pasikeičia, atranda tikrąją gyvenimo prasmę ir vertybes ir gyvena ilgai ir laimingai. Maloniai nustebau, nes autorė be stebuklingų pasikeitimų gražiai suvedė, sumezgė istoriją ir atvedė protagonistę į transformacijos tašką. Na, sakydama “be stebuklingų”, truputį meluoju, bet nenoriu išspoilinti knygos turinio tiems, kurie dar jos neskaitė.
Sakyčiau, knygoje labai sėkmingai susipina atpažįstama darbinė kasdienybė ir fantazijos elementai; bet kam, turėjusiam (turinčiam) darbinės patirties bus gana lengva atpažinti tam tikras situacijas ir gal netgi su jomis tapatintis (ir pažiūrėti į viską iš šalies).
Faina knyga apie darbinį gyvenimą. Galvoju, kodėl ofiso/darbo tematika tiek mažai turime grožinės literatūros kūrinių (ypač lietuvių autorių)? Viena iš mano teorijų – kad rašytojai mažai “ragavę” tos tikros ofisinės kultūros, gal ne tiek ir rūpi ją aprašyti (o tie, kurie daug mate ir daug gali papasakoti, nebūtinai turi įgūdžius ir norą tą daryti). O gal tokių knygų daug, tik aš po akmeniu kažkur pasislėpusi ir jų nematau? 😀
Bet kokiu atveju, linkiu skaityti (šią ir kitas).
Įdomios savaitės,
Sandra
